Kostas Ivanauskas

  Namajūnuose pulk.Kazio Škirpos gimtinėje pasodinta ąžuolų giraitė.

Foto: K.Ivanausko;V.Šeško;J.Ivanausko;V.Navalinsko

2020-09-27d.

Namajūnų kaime Pasvalio rajone buvo pasodinta ąžuolų giraitė. Dalyvavo Pasvalio raj. Meras G. Gegužinskas, Seimo nariai A. Ažubalis ir A. Matulas, Saločių seniūnas R.Gaudiešius ir buvęs seniūnas A.Mašalas, Vilniaus ir Biržų šaulių kuopų nariai, Laisvės kovotojų sąjungos nariai, savanoriai-kariuomenės kūrėjai, bei gausus būrys visuomenės iš visos Lietuvos.

Šiemet sukako 125 metai nuo pulk. leit., diplomato Kazio Škirpos gimimo. Jis buvo pripažintas pirmuoju Lietuvos kariuomenės kūrėju –savanoriu.

1918 metais gruodžio 20 d. Kazys Škirpa jau yra Vilniaus komendanto padėjėjas.

 

 

 

 

1918 m. gruodžio mėn. 20 d. ministras pirmininkas Voldemaras ir finansų ministras Yčas iš Vilniaus išvyko į Berlyną, o gruodžio 21d. išvyko-Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona.

Kaip prisiminė Kazys Škirpa: “Jiems išvykus, mes pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, buvo visų suprastas, kaip visiškas supasavimas, mažiausiai netekimas visų vilčių...“

Vilniuje tuo metu buvo keletas valdžių:

1.Teisėta laikinoji Lietuvos vyriausybė.

2.Vilniaus miesto valdyba.

3.Slapta lenkų karinė organizacija (POW).

4.Vilniaus darbininkų taryba.

5.Vokiečių civilinės okupacinės valdžios neevakuotos įstaigos.

6.Vokiečių kareivių taryba.

Susidariusi politinė ir kariška situacija vos besiorganizuojančiai Lietuvai atrodė beveik beviltiška. Tačiau naujai sudarytas ministrų kabinetas rankų nenuleido: 1918 m. gruodžio mėn. 29 dieną Slezevičiaus kabinetas Vilniuje parengė ir išspausdino atsišaukimą į Lietuvos piliečius 4 kalbomis: lietuvių, lenkų, gudų ir žydų.

Atsišaukime ugningais žodžiais gyventojai buvo kviečiami gelbėti Lietuvą: stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir ginti Lietuvą nuo sovietų Rusijos invazijos.

Į atsišaukimą atsiliepė įvairaus amžiaus ir išsilavinimo vyrai.

Lietuvoje savanoriais į kariuomenę įstojo apie 10 000 asmenų, jų tarpe apie 100 moterų ir 100 JAV lietuvių.

Kritiškiausiu metu beatsikuriančiai Lietuvai savo kariuomenės organizavimas buvo gyvybinis reikalas ir nulėmė laisvės kovų sėkmę.

Vilniaus miesto komendantūra( K.Škirpa ir J.Pajaujis) parašė ir išspausdino kitą atsišaukimą, kviesdami Vilniaus ir apylinkių gyventojus stoti į Lietuvos kariuomenę savanoriais ir gintis nuo įsibrovėlių bolševikų. Kazys Škirpą tą atsišaukimą perskaitė miesto teatre lietuvių visuomenei. Atsišaukimą paskelbus, Vilniuje tuoj pats susirinko 500 savanorių karių ir keliasdešimt karininkų.

Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvo ir mirė: 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai. Iš viso 1401 asmuo. Sužeista buvo 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai. Viso 2677, o be žinios dingo viso 829 karys.(Duomenys iš Naujųjų laikų Lietuvos istoriko Prano Čepėno knygos).

Kazys Škirpa iki 1920 metų dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės su bolševikais Žiežmarių-Žaslių raj.,  Zarasų karinėje operacijoje, su bermontininkais Šiaulių, su lenkais Seinų-Augustavo karinėse operacijose ir Beržininkų-Pučkūnų rajone.

Kazys Škirpa nuo 1920 metų rugsėjo 15d.(lygiai prieš 100 metų!) iki 1921m rudens- Steigiamojo Seimo atstovas.

1925 metais Generalinio štabo II skyriaus viršininkas, Aukštųjų karininkų kursų lektorius ir karo mokyklos dėstytojas.

1926 metais Vyriausiojo štabo viršininkas.

Nuo 1927 m. tarnavo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.

 

 

 

 

 

 

Po sovietinės okupacijos 1940 metų lapkričio 17d įkuria Lietuvos aktyvistų frontą (LAF)-Lietuvos išlaisvinimui.

1941 m ruošia Birželio sukilimą. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vokiečiai paskyrė namų areštą ir neleido eiti ministro pirmininko pareigų.

1944 metais Kazys Škirpa įteikia Reicho vadovybei memorandumą, reikalaudamas atšaukti okupaciją. Birželio 14d vokiečių suimamas ir išsiunčiamas į politinių internuotųjų kalinių stovyklą.

Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją.

1949 m. emigruoja į JAV ir dirbo Kongreso bibliotekoje.

Mirė 1979 m. rugpjūčio 18d. Vašingtone.

Prieš 25 metus t.y 1995 m. birželio mėn. 16d. palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune.

 

Mes norėdami pagerbti šį narsų ir drąsų Lietuvos sūnų šiandien pasodinome ąžuolų giraitę, išdėstytą Gediminaičių stulpų forma. Medžiai surinkti iš visos Lietuvos, kur vyko Laisvės kovos.

Šie ąžuolai - kaip  simbolis mūsų tautos stiprybės kovoje už tautos laisvę. Jie oš ir žaliuos mums primindami tautos didvyrį pulk. leit., diplomatą Kazį Škirpą.

Lietuvos  II Slezevičiaus vyriausybė

 

Lietuvių kautynės su lenkais prie Širvintų

Saločių mokyklos mokiniai su Gedimino pilies vėliava, gauta už pilietinio ukdymo pasiekimus

Kazio Škirpos atminimas

 

Kazio Škirpos keliu: gyvoji atmintis oš ąžuolais

Vidmantas Petras Kuprevičius, 

 Kostas Ivanauskas, 

Antanas Kliunka, 

Š. m. rugpjūčio 17 dieną (K. Škirpos 41-ųjų mirties Vašingtone metinių išvakarėse; taip sutapo) pulkelis Savanorių Kūrėjų Parlamento gynėjų, savanorių ir šaulių, vyko į Pasvalį, Saločius, Namajūnus, Biržus ir Gerkiškius. Kryptinga kelionė labai pasisekė: Namajūnuose, K. Škirpos tėvonijoje, prie savanoriui, pulkininkui ir diplomatui skirto paminklinio akmens suoš šiam iškiliam asmeniui (maršalo K. G Manerheimo lygmuo!) skirtas ąžuolynas. 

Dokumentai sklypui, paskirtam visuomenės reikmėms, kraštovaizdžio brėžinio, kad ąžuolai sudarytų Gedimino stulpus bei reikiami kiti, – baigiami parengti. 

Rugsėjo 27 dieną K. Škirpos ąžuolyne prasidės parengiamieji darbai: kur sodinukus sodinti, miško baldus išdėstyti, kuolus sukalti, o patys ąžuoliukai, gausiai palaistyti, į Didvyrio žemę šaknis įleis bei žiemos speiguose kiek vėliau, spalio 9d 12 val. 

 K. Škirpos ąžuolų giraitės sodinimo pradininkai yra labai dėkingi Pasvalio merui Gintautui Gegužinskui, Algimantui Mašalui bei Romanui Gaudiešiui, Saločių buvusiam ir esamam seniūnams, kad veikia sutartinai darniai saugodami brangią tautos atmintį.

Atnaujinta Trispalvė, kurią pernai iškėlė senasis Saločių seniūnas, tad jis ir perdavė saugoti plevėsavusiąją savo įpėdiniui. Supleveno žvakelė prie akmens, o naujoji Trispalvė sliuogė stiebu skambant Tautiškai Giesmei.

Iš Namajūnų per Pasvaliečius bei Pagaičiškius pelams saulės nutviekstose laukuose tumulais virstan– dosnus derlius kuliamas– vykdami Biržus, stabtelėjome prie Geologų smegduobės bei gėrėjomės vietos senuko išmonė: čia esą įgarmėję geologai, nes, savąją dieną švęsdami Biržų krašte, ragavę visai kitokį, Pasvalio, alų.

Istorinėje Biržų kunigaikštystėje, kaip ir šlovingoje laisvės kovotojų sąjūdžio Pilėnų Tėvūnijos (kitamet – 80!) atsakomybės žemėje, – partizano Laurinsko vėliava plaikstėsi Biržų pilies vėjy, o už jos stovėjo Savanoriai Kūrėjai, šauliai, pats Jonušas Radvila, pilies arkadon iš parko perkeltas, bei atminties saugotoja, ,,Sėlos‘‘ muziejininkė Edita Lansbergienė, kuri taupiai bet išsamiai ,,pavedžiojo‘‘ svečius Juozapo Naronavičiaus– Naronskio Biržų kunigaikštystė žemėlapiu – žaidimu: ,,Semeniškių idilių‘‘ kūrėjo gatviniu kaimu, Sklėriškių-Kriauklių stiklo krosnies, Nemunėlio vingiuose stūksojusių Krymo totorių, karaliaus Vytauto karių, ginusių nuo Livonijos KDK šiauriausias sienas, stovyklavietėmis-dvarvietėmis (2021-ieji Lietuvos totorių metai).

Tatulos slėny už Pabiržės prie lauko akmenų nuoširdaus obelisko, kur, pasak dainos ,,pravirko žvyras ant Gerkiškio kapų‘‘, palinko Savanorių kūrėjų vėliava, tylos minutę paukšteliai eglėj tečiulbėjo, siūravo smilga kartu su trispalve juostele perjuostu Partizano-Savanorio kryželiu, o Tatula nešė savo paslaptis į Mūšą. Savaime mintyse praskrido Marcelijaus Martinaičio eilutė: ,,Dalgė obely: mirę ir gyvi.‘‘

 

Vilnius, Namajūnai

Foto: Kosto Ivanausko ir Vidmanto Petro Kuprevičiaus