Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjo ir vado, pulkininko Jono Misiūno – Žalio Velnio 110-ųjų bei štabo viršininko, pulkininko leitenanto Benedikto Trakimo – Genelio 100-ųjų gimimo metinės

 

2021 m. gruodžio 11 d. vyko Didžiosios Kovos apygardos (DKA) įkūrėjo ir vado, pulkininko Jono Misiūno – Žalio Velnio 110-ųjų bei Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko, pulkininko leitenanto Benedikto Trakimo – Genelio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Minėjimas prasidėjo vainiko padėjimu ir šaulių garbės sargyba prie Benedikto Trakimo - Genelio kapo Migūčionių kapinėse (Elektrėnų savivaldybė). Kalbą pasakė KASP vadas plk. Linas Kubilius. Savanoriai iššovė laisvės kovotojui pagerbimo salvę. Dalyvavo B. Trakimo sūnūs ir kiti artimieji.

 

Vėliau vyko vainiko padėjimas ir šaulių garbės sargyba prie paminklo Didžiosios Kovos apygardos vadui Jonui Misiūnui - Žaliam Velniui Kaugonių geležinkelio stotyje (Kaišiadorių rajono savivaldybė). Savanoriai iššovė laisvės kovotojui pagerbimo salvę.

 

 

Mišios už Joną Misiūną - Žalią Velnią, Benediktą Trakimą - Genelį ir už DKA žuvusius partizanus vyko Žaslių Šv. Jurgio bažnyčioje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vėliau renginys persikėlė į Žaslių kultūros centrą. Vyko konferencija apie laisvės kovas DKA.

Renginį vedė ir biografinius faktus apie Benediktą Trakimą - Genelį pristatė Tautvydas Krilavičius. 

Įvadinę kalbą pasakė Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus. Susirinkusius pasveikino ir mintimis pasidalino Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Albertas Dapkus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pranešimą apie DKA kovotojus ir laisvės kovas skaitė Vilniaus šaulių kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Doktorantė Greta Poskočiumaitė darė pranešimą apie Partizanų šeimų istoriją.

 Seimo narys prof. dr. Valdas Rakutis pasidalino mintimis apie ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje 1944-53 metais ir jo svarbą Lietuvos istorijoje.

Alma Nasevičiūtė skaitė ištraukas iš Benedikto Trakimo prisiminimų knygos „Noriu džiaugtis laisve“.

 

 

Koncertinėje programos dalyje savo kūrinius laisvės kovų temomis atliko

generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolvente Rūta Visockytė.

Benedikto Trakimo sūnus, ats. mjr. Gediminas Trakimas perdavė muziejui laisvės kovotojo archyvą ir LDK vėliavą.

Vyko paroda apie B. Trakimo - Genelio ir J. Misiūno - Žalio Velnio gyvenimo įvykius. 

 

Lietuvos laisvės kovotojų vadų iš DKA piešinius demonstravo dailininkas, šaulys, savanoris Marius Kulbis.

Renginyje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10 Rinktinės vadas mjr. Mindaugas Sakalauskas, Vilniaus šaulių ir kitų kuopų šauliai, vietinės bendruomenės atstovai, laisvės kovotojų artimieji, TS-LKD Vilniaus Antakalnio skyriaus nariai, Laisvės kovotojų sąjungos atstovai.

 

 

 

 

 

 NE ATRODĘS, O ATSAKINGAI BUVĘS

 

Š. m. vasario 2 dieną LŠS X rinktinės šauliai paminėjo Balio Sruogos, asmens kūrusio Šaulių sąjungą, 125-ąjį gimtadienį. Tądien keli šauliai sniegais atbrido prie brolio šaulio kapo Rasose, nukasė sniegus, pagerbė kuklios rikiuotės tylos minute, .... pasakė trumpus suseikėtus žodžius, ir kapo grunduluose šaltas vėjas liko virpenti šaulišką vėliavėlę. Dalyvavo LŠS rinktinės vadas majoras Mindaugas Sakalauskas, Vilniaus kuopos vadas šaulys Kostas Ivanauskas (organizatorius), kuris,  minėdamas Sruogą bei jo nubrėžtus erdvėlaikius, su  filologu šauliu Vidmantu Petru Kuprevičiumi bando žvelgti kiek iš arčiau. Abu pašnekovu jungia tos pačios gimtosios šiaurės Lietuvos Mūšos –Nemunėlio lygumos, kur Vabala skuba į Tatulą, o šioji skleidžiasi Mūšon, na, o ši, juosdama Bauskės pilį, podraug su Nemunėliu, tampa Lielupe, Didžiąja upe Didžių vandenų derlingos upės įvaizdis galėtų būti nusakomas visas  Sruogos gyvenimas: žinomas ir nežinomas.
           

 

K.I. Prieš 125-erius metus Baibokuose prie Vabalos gimė Balys Sruoga. Mažumai – šaulys, didžiumai – rašytojas ir poetas. Na, o mums, iš Vabalninko-Saločių-Nemunėlio Radviliškio lygumų kilusiems, žemietis...

V. P. K. Prof. Balys Sruoga buvo labai gilios erudicijos žmogus ir labai labai jautrios poetinės sielos, o vidinis gyvenimas nenusakomo subtilumo. Taip, Petrapilio, Maskvos, Miuncheno studiozas, mokytojas, šaulys, poetas, rašytojas, dramaturgas, vertėjas, publicistas,  literatūros profesorius, literatūrologas, universiteto dėstytojas, teatrologas, teatrologijos pedagogas, menotyrininkas, filosofijos daktaras. Mums, žinoma, žemietis-kraštietis: ,,Grumstai snieguotam arime, – tarsi pakylančių varnėnų būrys.‘‘– tarsi savaime tokia eilutė sužimba, kai gimtinės laukais snieguotais skrieja žvilgsnis per langą autobuso. Ir Tautos Įkaitas Trečiajame Reiche.

K.I. „Okupanto kariuomenė gali užkariauti teritoriją, tačiau negali užkariauti ir palaužti vieningos tautos sąmonės ir siekių gyventi laisvai. Šią idėją jau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išpuoselėjo ir įgyvendino Vladas Putvinskis įkurdamas Lietuvos šaulių sąjungą. 1919 metais vokiečių kareiviams birželio 20-21 dienomis Šiauliuose nukovus ir sužeidus keletą Lietuvos kareivių, birželio 27 d. Vladas Putvinskis įstojo į Mato Šalčiaus steigiama „Plieno batalioną“, kuris ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos pradžios tašku. Į pirmąsias steigiamos organizacijos rikiuotės ir šaudymo pratybas, kurios vyko Kauno Vytauto kalno aikštelėje, be Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus dalyvaudavo Mikas Mikelkevičius, poetas Faustas Kirša, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, profesorius Tadas Ivanauskas, advokatas Vladas Stašinskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, advokatas Rapolas Skipitis, rašytojas, profesorius Balys Sruoga ir kiti.

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušauktas susirinkimas dėl šaulių organizacijos įsteigimo. Steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 d.,o Vladas Putvinskis buvo išrinktas LŠS pirmininku.

Tarp organizacijų turėjusių labai gerus santykius su LŠS buvo „Vilniui vaduoti sąjunga“. Organizacija įkurta 1925 metais. Jos kūrėjai buvo  V.Putvinskis, A. Žmuidzinavičius, M. Biržiška, B. Sruoga ir kiti. Ši organizacija palaikė mintį, kad netrukus bus imtasi veiksmų ir šauliai žygiuos atsiimti Vilniaus.“( Šaltinis S.Ignatavičius LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas).

V.P.K. Spalvinga žinutė. Savitai, savičiau atsiveria žmogaus gyvenimas, kai, tarsi netikėtai, apie žmogų prabyla jį pažinojusieji. Raštu, ar gyvai. Balį Sruogą 1987 metais Vilniaus pedagoginio instituto amfiteatrinėje auditorijoje, pradėdamas dėstyti senąją rusų literatūrą (tautosaka, bylinos, ,,Sakmė apie Igorio žygį‘‘...), paminėjo doc. dr. Stasys Paliulis, kai, nė neklaustas pasakė, jog slavistiką dėsto todėl, kad prof. Balys Sruoga jam pasakęs, jog to dabar  labai reikia. Kokis čia tas reikalingumas tautosakininkui iš Gedučių dėstyti lituanistams slavistines neįdomias tada senybes, buvo tikrai nesuprantama. Bet visai kitaip atrodo nuo tada, kai sužinojau, jog generolo leitenanto Kazio Ladigos (iš Gulbinėnų; kaip ir Tavo, Kostai, Mama iš tenai), kuri sovietai nužudė  Sol Ilecke (Orenburgo srityje) žmonos Stefanijos pavardė Paliulytė. Supranti, kad Sruoga jaunajam kaimynui (Savučiai nuo Baibokų ir 10 km nenutolę) taip patarė, žinodamas, kad komunaiciai nuo nacių skiriasi tik uniforma, nevalyvumu ir betvarke. Ateitininkės Stefanijos Paliulytės – Ladigienės bute Trakų gatvėje atokvėpį rasdavęs užsukęs besveikatis Balys Sruoga, Štuthofo lagerininkas, tautos įkaitas (iki 1946 metų, kolei Ladigienę sovietai ištrėmė į sovietinio konclagerio pragaro ratus). Aišku, kad toje, sakytum, savoje draugėje, buvo ne tik neatsargūs liežuviai, bet ir markuliai su markulėm, piktai stačiom ausim ir ciniškai salsva šypsena. Apgultis, greičiausia, slėgė Sruogą. Slėgė kolaborantų niekšystė: Sruoga net buvo rimtai užsimojęs tvot H. Korsakienei kumščiu (o juk šitosios mergautinė pavardė – Nastopkaitė, Jurgos Ivanauskaitės senelė).

K.I. Įkaitas už Tautą ,,Pajūrio kurorte‘‘...

V.P.K. Taikliai ir taupiai Štuthofo (dabar tai Štutovas) konclagerio laikus aprašo Juozas Stražickas: ,,Priešpiet tame pačiame kieme, kur jie laukė vakar, ,,senbuviai‘‘ išvydo grupę vilniečių. Vakaro patikrinime stovėjo rikiuotėje jau visi kartu – 46 vyrai. Tuo pačiu apdaru ir apavu. Tik veidai dar nepraradę raudonio, o kūnai fizinių galių: keturi – buvę generaliniai tarėjai, penki – profesoriai, keturi – gimnazijų direktoriai, trys – advokatai, du – kunigai, keletas mokytojų, karininkų, įstaigų darbuotojų, studentų. Pusė jų vienaip ar kitaip susiję su Pranu Germantu ir švietimo vadyba.

            Gestapas Kaune įkaitus parinko  apgalvotai ir skrupulingai – pagal gyvenamąją vietą, profesiją ar užsiėmimą, pasaulėžiūrą, amžių. Buvę krikščionys demokratai ir tautininkai, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, katalikai, liuteronai, baptistai, ateitininkai ir skautai. Amžiumi vyriausias – Vladas Jurgutis, jam penkiasdešimt aštuoneri, jauniausias – Pilypas Žukauskas (Narutis), dvidešimt trejų studentas.

            Visos Lietuvos vaizdinys, smūgis taip pat visai Lietuvai.‘‘ (kn.Pranas Meškauskas – Germantas. Įkaitas už tautą‘‘, p. 368).

 

K. I.  Sukrečiantys žodžiai... O dar?..

V. P. K. Kitas asmeninis susidūrimas gyvai su Baliu Sruoga įvyko kalbantis  Vytautu Makniu (skautu, teatrologu). Profesorius Balys Sruoga skaitė paskaitas gana nuobodžiai ir tyliai. Kas norėdavo išgirsti turiningą ir sisteminį akademišką pasakojimą, turėdavo sėstis arčiau ir įdėmiai klausytis. Tačiau profesorius, anot teatrologo Vytauto Maknio, būdavo visai kitoks, kai užkopdavo į „paukštinyčią“-palėpėje buvo teatrologijos seminaro patalpos.  Tada Sruoga koją ant kojos tik šast, ir anekdotas, vienas kitas, sąmojinga pastaba, –ir visai kas kita, linksmas... Ne akademinis auditorijos. Čia priminė papilėną poetą K.Binkį. Jie abu, man atrodo, labai panašūs tuo savitu LDK pasienio charakteriu biržėnišku, bet taip pat – labai skirtingi.

Dar vienas susitikimas su Baliu Sruoga tai su jo knyga, kuri išleista Lenkijoje „Les Bogov“(liet. Dievų miškas), kurią galima pamatyti įžengus į Štuthofo koncentracijos stovyklos knygynėlyje, aplankyti baraką, kuriame buvo lietuvių tautos įkaitai, garbės kaliniai kapitonas Jonas Noreika – būsimasis Generolas Vėtra, Pranas Germantas, kun. Stasys Yla, Balys Sruoga ir kiti.

Grįžęs Sruoga buvo labai blogos sveikatos, tačiau nepaliovė rašyti,  ir išvažiavęs į Birštoną ilsėtis, atgauti jėgų, atsivežė rašomąją mašinėlę CORONA (nelinksmas sutapimas, deja), ir užbaigė savo rankraštį, kurį, nors ir kupiruotą, tebuvo išspausdintas Sruogai mirus. Dabar jau yra išleistas toks, koks buvo Balio Sruogos sumanytas romanas, ir kaip redaguotas buvęs, – yra išspausdinta.

Skaitant jo tekstus ir pamatai jo gyvenimą prisimeni, kaip siekęs šviesos ir gėrio visai Lietuvai ir pasauliui,

Staiga jis turėjo baigti dienas grįžęs iš vieno konclagerio į kitą sovietinį konclagerį tik kad regimu būdu spygliuotos vielos nebuvo sovietų Lietuvoje. Sunkios buvo jo dienos-psichologiškai. Bet valia priešintis buvo nepalaužiama. Apie tai vis pagalvoju; valia priešintis yra pagrindas, kai žinai, kas esi. Profesorius habilituotas daktaras Vytautas Antanas Vitkauskas skaitė savo paskutinę paskaitą Vabalninko žemės ūkio technikume, o šiojo bibliotekininkė Dalia Liaukevičienė mus nuvežė į Baibokus: ant tvenkinio ledo kaip sniegenos žėrėjo Sruogų sodo obuoliai, vakarei žarai gaivaus šalčio tyloj blėstant tylėjom prieklėty apie didžią didaus žmogaus visatą.

K.I. Prof. Balį Sruogą sovietai palaidojo prie tautos kolaboranto Petro Cvirkos.

V.P. K. Žinoma, kad Cvirka buvo skundikas ir labai įskaudinęs rašytoją Kazį Jakubėną (ir ne tik). Gal ir sovietų toks ėjimas: šalia parsidavėlio palaidoti dorą Sruogą, ir tarsi sutepti (ar pakerštauti, kad nepavyko į Kolymos ,,pergalę‘‘ išsiųsti). Paradoksalu: antkapiai yra meno kūriniai su bareljefais, kartu šalia ir amžinai jų palaikai, ir, žmogau, atėjai, tai pamąstyti, kokią poziciją užimsi ir ginsi: tik atrodysi, ar BŪSI.